Sąvoka
Atidėjinys – įsipareigojimas, kurio galutinės įvykdymo sumos arba įvykdymo laiko negalima tiksliai nustatyti, tačiau galima patikimai įvertinti (LFAS 19). Tai yra skola, tik dar tiksliai nežinome, nei kada, nei kam ją grąžinsime.
Vadyboje tai suprantama kaip atidėtas turtas – piniginės lėšos, sukauptos ir skirtos dėl skirtingų rizikų susidarantiems nuostoliams kompensuoti ar padengti.
Kaip ir visi įsipareigojimai, atidėjiniai yra nurodomi metiniame įmonės balanse. Todėl įmonės vadovas turi kasmet priimti sprendimą, ar praėjusių metų balanse reikia formuoti atidėjinius, ar ne.
Kam to reikia?
Balanse kituose įmonės įsipareigojimuose neatsispindi įmonės finansinės rizikos. Pavyzdžiui, įmonė turi teisinių įsipareigojimų daugumai tiekėjų ir klientų: baudos už sutarčių nutraukimą anksčiau laiko, neatlygintinų darbų atlikimas garantiniu periodu ir pan. Kol buhalteris negavo nurodymo sumokėti tokią kompensaciją, jis tokių rizikų nelaiko finansiniu įsipareigojimu.
Už teisinius įsipareigojimus ir jų finansines pasekmes atsakingi yra įmonės vadovas arba vadybininkai. Jie vertina tokio finansinio įsipareigojimo atsiradimo tikimybę ir apskaičiuoja jo sumą.
Atidėjinių paskirtis – atidėti įmonės turto teisinių įsipareigojimų įvykdymui tą periodą, kai tokie įsipareigojimai atsirado. Jų suma yra skaičiuojama tiksliai pagal balanso sudarymo metu turimus duomenis geriausio įverčio būdu. Ši suma neprivalo sutapti su galutine kreditorine skola, kuri realiai bus išmokėta.
Galiausiai užregistravus kreditorinę skolą, didžioji jos dalis padengiama iš atidėjinio, o likusi suma tampa einamojo mėnesio sąnaudomis. Tokiu būdu didžioji dalis nuostolių dėl jau įvykusio įvykio yra priskiriami tam periodui, kai įvyko nuostolį sukėlęs įvykis, o ne kai po keleto metų teismas paskelbė tikslią mokėtiną žalos sumą.
Atidėjinių formavimas padeda išvengti ir finansinių rodiklių iškraipymo, ir realaus turto panaudojimo ne pagal paskirtį. Priešingu atveju tai galėtų vesti ir iki finansiškai pajėgios įmonės nemokumo bei bankroto.
Pavyzdžiui, įmonė jau dabar žino, kad kitais metais turės apmokėti žalą. Bet teismas dar nesibaigė ir kol kas nėra teisinio pagrindo išieškoti tą sumą iš įmonės. Akcininkai gali priimti sprendimą išsimokėti visą sukauptą pelną kaip dividendus ir sumažinti kapitalą iki minimalaus. Bet jei suformuojame atidėjinį, jau dabar balanse perkeliame sukauptą pelną į įsipareigojimus ir nebegalima šios sumos išmokėti kaip dividendų.
Kas gali būti atidėjiniu?
Atidėjiniai pripažįstami, jeigu jie atitinka visus tris bendruosius pripažinimo
19-asis verslo apskaitos standartas „Atidėjiniai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir turtas bei poataskaitiniai įvykiai“ 6 str.
požymius:
1. Įmonė turi teisinį įpareigojimą arba neatšaukiamą pasižadėjimą, kurį lėmė
praeities įvykiai.
2. Tikėtina, kad teisiniam įpareigojimui ar neatšaukiamam pasižadėjimui įvykdyti reikės naudoti turimą turtą.
3. Įsipareigojimų suma gali būti patikimai įvertinama.
Įprasčiausia atidėjinį suprasti kaip būsimą teismo priteistą žalą, inspekcijos skirtą baudą ir pan. Tačiau juo gali būti ir bet koks įmonės pasižadėjimas, pvz.:
- suteikta garantija taisyti įrenginį 3 metus žinant, kad jau po 2 metų jis tikriausiai suges ir pusė pirkėjų pasinaudos tokia garantija;
- reklaminis pažadas suteikti paslaugą 5 kartą nemokamai, patikimai prognozuojant, kad 20% pirkėjų šia teise pasinaudos kitais metais;
- akcininkų pažadas spaudoje, kad kitais metais uždaromo padalinio darbuotojai bus perkvalifikuoti ir perkelti į kitą gamyklą, dabar jau žinant, kad pusė darbuotojų to iš tiesų nori.
Nors priežasčių atidėjiniams gali būti įvairių, jų visų išmokos turi būti neišvengiamos, finansiškai reikšmingos ir tiksliai apskaičiuojamos.
Įsipareigojimai pripažįstami atidėjiniais tik tada, kai būsimosios išlaidos yra neišvengiamos ir nepriklauso nuo įmonės veiklos ateityje.
VAS 19 7 str.
Pirma, atidėjinio priežastis turi būti neišsiginamas praeities įvykis, kurio nebegalima pakeisti. Jei klientai jau pasirašė sutarčių nutraukimo susitarimus su padaliniu, jei jau priimtas sprendimas jį uždaryti ir darbuotojai bus atleisti kitais metais, išeitinės kompensacijos gali būti atidėjiniu. Bet jei padalinio rezultatai prasti ir dar tik svarstoma jį uždaryti, joks neatšaukiamas įvykis dar neįvyko ir dar nėra pagrindo formuoti atidėjinį.
Jei įmonė savo veiksmais ateityje gali išvengti išlaidų galimiems įsipareigojimams padengti, tokie įsipareigojimai atidėjiniais nepripažįstami.
VAS 19 20 str.
Antra, teisinis įsipareigojimas turi neišvengiamai tapti finansine išmoka. Jei uždarinėjamame padalinyje visi iki paskutinės dienos nepaleidžia savo darbo vietos, išeitinės kompensacijos gali būti atidėjiniu. Bet jei darbuotojai patys pereidinėja pas konkurentus, jei jie išeina ir abipusiu susitarimu, tam nereikia naudoti įmonės turto ir toks teisinis įsipareigojimas išspręsti situaciją nebūtinai pinigais nėra atidėjinys.
Įsipareigojimai, kurie neatitinka įsipareigojimų ir bendrųjų atidėjinių pripažinimo požymių, vadinami neapibrėžtaisiais. Tai būsimieji įsipareigojimai, kurių gali atsirasti dėl praeities įvykių ir kuriuos gali patvirtinti arba paneigti nevisiškai įmonės kontroliuojami neapibrėžti būsimieji įvykiai arba dėl praeities įvykių atsiradę esami įsipareigojimai. Balanse jie nerodomi, nes tokių įsipareigojimų suma negali būti patikimai nustatoma arba nėra tikėtina, kad juos reikės vykdyti.
VAS 19 23 str.
Trečia, jau įvykę įvykiai, dėl kurių tikrai reikės naudoti įmonės turtą išmokoms, nėra atidėjinys, jei negalime patikimai apskaičiuoti sumos. Tai yra neapibrėžtieji įsipareigojimai. Juos reikia aprašyti aiškinamajame rašte, bet jų nesimato balanse.
Rezervai kitokiems nuostoliams
Atidėjiniai formuojami pagal griežtas taisykles. Jei bent viena sąlyga netenkinama, negalime suformuoti atidėjinio. Bet tai nereiškia, kad visi „neatidėjiniai“ balanse grįžta į nepaskirstytą pelną.
Dažnai galime tiksliai apskaičiuoti būsimų įsipareigojimų sumą, tačiau jie kils dėl pačios įmonės sprendimo, kurį teoriškai ji dar gali pakeisti arba kurio dar iš viso nepaskelbė viešai. Pavyzdžiui, kitais metais įmonė planuoja susikoncentruoti į pagrindinę veiklą ir atleisti šalutinių veiklų darbuotojus. Akcininkai nusprendžia jau dabar suformuoti rezervą išeitinėms kompensacijoms.
Rezervai formuojami nuosavo kapitalo, o ne įsipareigojimų klasėje. Tai tėra tų pačių kol kas akcininkams priklausančių pinigų kilnojimas tarp grafų. Praktikoje tai reiškia kelis esminius skirtumus nuo atidėjinių.
Pirma, rezervai formuojami laisva akcininkų valia, o ne dėl teisės aktų reikalavimų. Vadinasi, laisva valia jie gali būti ir atšaukti. Atidėjiniai yra akcininkų pinigų perkėlimas į įsipareigojimus tretiesiems asmenims ir iš ten nebegrįš akcininkams.
Antra, rezervas nedaro jokios įtakos pelno ataskaitai ir daugumai finansinių rodiklių, nes formuojamas iš jau pasibaigusių metų nepaskirstyto pelno. Atidėjinys registruojamas pelno ataskaitoje sąnaudose, todėl mažina tų metų pelningumo rodiklius. Atidėjinio suma balanse yra perkeliama iš nuosavo kapitalo į įsipareigojimų klasę, todėl stipriai keičia turto ir kapitalo rodiklius.
Neprivalomieji rezervai neapsaugo kreditorių, todėl jie yra tik akcininkų savidisciplinos priemonė. Suformavus rezervą konkrečiai paskirčiai, visiems akcininkams, ypač nedalyvavusiems akcininkų susirinkime, yra aiškiau, kodėl ta suma nebuvo paskirta dividendams išmokėti ir kaip ji bus panaudota ateityje.
Pelno mokestis
Atidėjiniai (atidėjimai) nėra leidžiami atskaitymai pagal pelno mokesčio įstatymą, nes dar nėra faktiškai patirtos sąnaudos. Vadinasi, suformuodami atidėjinius ir sumažinę pelną pelno ataskaitoje, mokėtino pelno mokesčio nesumažiname. Dėl to atsiranda stambūs skirtumai tarp finansinės atskaitomybės ataskaitose ir pelno mokesčio deklaracijoje nurodomų pelno sumų.
Teoriškai ilgalaikėje perspektyvoje atidėjiniai nedaro reikšmingos įtakos bendrai sumokėtai pelno mokesčio sumai. Jei einamaisiais metais įmonė suformavo stambų atidėjinį ir finansinės atskaitomybės ataskaitose nurodys patyrusi nuostolį, VMI teikiamoje pelno mokesčio deklaracijoje jai vis tiek teks deklaruoti pelną ir mokėti pelno mokestį. Tuomet kitais metais, kai atidėjinio sąnaudos jau bus faktiškai patirtos, finansinės atskaitomybės ataskaitose šio įvykio nuostolių įmonė nebepatirs ir rodys gavusi pelną, bet VMI teikiamoje pelno mokesčio ataskaitoje deklaruos nuostolį ir pelno mokesčio nemokės.
Praktiškai atidėjiniai atsiranda dėl baudų, žalos kompensacijų ir pan. Pelno mokesčio įstatyme dauguma tokių išlaidų yra konkrečiai įvardintos kaip neleidžiami atskaitymai. Todėl nesvarbu, ar įmonė jas formuos kaip atidėjinius, ar patirs faktiškai, tokių sąnaudų niekada negalės atskaityti iš apmokestinamojo pelno.
